Alanija (turk. Alanya) – Antalijos provincijos kurortinis miestas Turkijos pietuose, prie Viduržemio jūros, Turkijos Rivjeroje, Tauro kalnų papėdėje. Alanija yra 135 km į rytus nuo Antalijos, mieste gyvena apie 400 000 gyventojų. 2000 m. Alanija įtraukta pretendentu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Švelnus Viduržemio jūros klimatas, supantis natūralus gamtos grožis ir istorinis palikimas leido Alanijai tapti populiariu turizmo centru. Miestas aptarnauja apie 9 % (1,1 mln.) į Turkiją atvykstančių turistų ir pritraukia apie 13 % užsienio investicijų į nekilnojamą turtą. Nuo 1999 m. miestui vadovauja meras Hasanas Sipahioglu (turk. Hasan Sipahioğlu). Dėl natūralios strateginės vietos, ant nedidelio Viduržemio jūros pusiasalio, Tauro kalnų papėdėje, įsikūręs miestas buvo Ptolemėjų dinastijos, Romos imperijos, Bizantijos ir Osmanų imperijos taikiniu. Alanija ypač suklestėjo valdant Seldžiukų dinastijos sultonui Aladinui Keikubadui I–jam (arab./per. ‘Alā al-Dīn Kayqubād bin Kaykā’ūs; turk. I. Alâeddin Keykubad). Iki šiol išliko jo statyta Alanijos tvirtovė, Kizil Kulė (turk. Kızıl Kule) (Raudonasis bokštas) ir uostas (turk. Tersane).

Per šimtmečius miestas turėjo daug šeimininkų, kurie keitė miesto pavadinimus. Pradžioje Alanija buvo žinoma kaip lot. Coracesium arba gr. Korakesion (išsikišęs miestas). Bizantijos imperijos valdymo laikotarpiu miestas vadinosi Kalonoros arba Kalon Oros (gr. gražus arba nuostabus miestas). Seldžiukai miestą pavadino Alaiye (علاعية), sultono Aladino Keikubado I–ojo vardo deriniu. XII–XIV a. italų pirkliai miestą vadino it. Candelore arba it. Cardelloro.

1935 m. Turkijos prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko vizito į Alaniją metu buvo suteiktas dabartinis miesto pavadinimas. Mat 1933 m. oficialiame telegrafu perduotame kvietime aplankyti miestą buvo įsivėlusi rašybos klaida ir vietoje Alaiye parašyta Alanya

Alanija (Turkija) Istorija

Kadrini urve (12 km nuo miesto centro) žmonės jau gyveno paleolito amžiuje 20 000 m. pr. m. e. Rastos finikiečių kalba rašytos lentelės datuojamos 625 m. pr. m. e., o gyvenvietė paminėta IV a. pr. m. e. graikų geografo–keliautojo Skylakso rankraščiuose.

Kai šias vietoves užkariavo Aleksandras Makedonietis, ant pusiasalio uolos įtvirtinimai jau buvo. Helenizmo laikotarpiu, A. Makedoniečio įpėdinis Ptolemėjas I iš čia išvyko. Jo dinastija pietų Anatolijos gyventojams suteikė laisvę, todėl šio krašto Viduržemio jūros uostus pamėgo piratai. Nuo 199 m. pr. m. e. miestą valdė Seleukidų karalius Antiocho III. 137 m. pr. m. e. Antiochas VII baigė statyti naują tvirtovę ir uostą, kurią pradėjo jo pirmtakas Diodotas Trifonas.

Kai 102 m. pr. m. e. Kilikijos prokonsulu tapo Markas Antonijus, Romos respublika pradėjo kovoti su Kilikijos piratais.

67 m. pr. m. e. Pompėjus išvalė Viduržemio jūrą, tuo pačiu ir Alanijos pakrantę nuo piratų. Alanijos uosto akvatorijoje įvyko Korakesiono mūšis, Alanija buvo prijungta prie Pamfilijos, bet neramūs laikai tęsėsi iki V a.. Marko Antonijaus pastangomis, Alanijos laivų statykloje buvo statomi laivai Egipto karalienei Kleopatrai.

Po Romos imperijos žlugimo ir padalinimo miestas priklausė Bizantijai, Pamfilijos, o paskui Konstantinopolio metropolijai. VII a. prasidėjus bizantiečių–arabų karams, 681 m. į šį kraštą atėjo islamas. 1071 m. po Mancikerto mūšio, Alanija tampo seldžiukų sultonato dalimi ir tik 1120 m. Jonas II Komninas sustabdė turkų seldžiukų veržimąsi į Mažąją Aziją.

Po ketvirtojo kryžiaus žygio iki 1221 m. Alanija priklausė Kilikijos armėnų karalystei. 1221 m. Anatolijos seldžiukų sultonato sultonas Aladinas Keikubadas I – šis užėmė miestą. Alanija tapo sultonato žiemos sostine. Miestas suklestėjo. Buvo pastatyta Alanijos tvirtovė su vandens saugyklomis, 6,5 km gynybine siena su 140 bokštų, arsenalas, Kizil Kulė (Raudonasis bokštas), o Alanijos uostas tapo svarbiu Viduržemio jūros prekybos uostu. Alanija vykdė prekybą su Egipto Ajubidų dinastija, bei Italijos miestais–valstybėmis. Už gynybinės sienos buvo užveisti sodai, miestas sparčiai plėtėsi ir už gynybinės sienos ribų. Daugelis miesto įtvirtinimų išliko iki šių dienų.

1243 m. Kiose Dage mūšis (turk. Köse Dağ) su mongolų orda baigė seldžiukų viešpatavimą Anatolijoje. Alanija pradėjo puldinėti Anatolijos turkai. 1293 m. miestą valdė Karamanoğlu dinastija, o 1371 m. čia šeimininkavo Luzinjanų dinastijos atstovai iš Kipro. 1427 m. Karamanoğlu už 5 000 auksinių miestą pardavė Egipto mamliukams, kol generolas Gedikas Achmedas Paša (turk. Gedik Ahmed Paşa) 1471 m. Alaniją prijungė prie Osmanų imperijos. Alanija tapo sandžako Ičelio (turk. İçel) provincijos (nuo 2002 m. Mersino provincija) sostine. Išsiplėtė uostas, per kuri vyko medienos eksportas į Europą.

1608 m. rugsėjo 6 d. miestas atrėmė Venecijos Respublikos Šv. Stepono ordino karo laivyno ataką.

1868 m. miestas priskirtas Antalijos provincijai.

Po pirmojo pasaulinio karo Alanija atiteko Italijai ir tik 1923 m. pasirašius Lozanos sutartį buvo pripažinta šiuolaikinei Turkijos Respublikai. Alanija stipriai nukentėjo per karą, o ypač dėl gyventojų persikėlimo. Didžioji dalis krikščionių bendruomenės išsikėlė gyventi į Graikiją.

Į Alaniją turizmas atėjo 1960 m. ir jis buvo populiarus tarp vietos turkų, nes buvo tikima gydomosiomis Damlato urvo savybėmis. Tik 1998 m. pastačius Antalijos oro uostą Alanija tapo tarptautiniu kurortu.

Geografija

Alanija yra Anatolijos pakrantės Pamfilijos lygumoje, Viduržemio jūros, Antalijos įlankoje. Miestas yra Turkijos Rivjeros dalis užimantis 70 km pakrantės, įsikūręs tarp Tauro kalnų šiaurėje ir jūros pietuose. Kalnų ir jūros izoliuotoje Pamfilijos lygumoje yra būdingi rytų Viduržemio jūros spygliuočių miškai: Libano kedrai, visžaliai krūmai, fikusai, datulinės palmės ir juodosios pušys. Už miesto šiaurėje yra boksito, aliuminio rūdos telkiniai.

Alanijos miesto senamiesčio dalis, Alanijos tvirtovė yra ant pusiasalio uolos. Vakarinėje uolos pusėje yra Damlato stalaktitų urvas. Į rytus nuo uolos yra uostas, miesto centras, Keikubado I–jo ir Portakalo smėlio paplūdimiai, o vakarinėje – Damlato ir Kleopatros paplūdimiai (Romos karvedys Markas Antonijus buvo padovanojęs Alaniją savo mylimai Kleopatrai ir ši mėgo čia lankytis

Klimatas

Alanija yra Viduržemio jūros subtropinio klimato zonoje. Lietus čia lyja daugiausiai žiemą, o vasara ilgą laiką būna sausa, kas leidžia ilgą metų tarpą priimti turistus. Tauro kalnai esantys arti jūros sudaro palankias sąlygas rytais susidaryti rūkui ir jiems sklaidantis dažnai matomos vaivorykštės. Prie jūros vidutinė temperatūra Alanijoje yra 21.4 °C, o rugpjūtį ji siekia net 27.9 °C

Gyventojai

Paskutiniais dešimtmečiais spartus Alanijos gyventojų skaičiaus augimas susijęs su išaugusiu turizmu ir nekilnojamo turko rinka. Apie 18 000 europiečių Alanijoje turi įsigiję nekilnojamą turtą.

Alanijoje gyvena 99 % musulmonų, nors mieste yra daug senų bažnyčių, jose pastovios apeigos nevyksta. 2006 m. buvo atidaryta vokiečių protestantų bažnyčia. Mieste galima sutikti ir daug žydų, kurie į Alaniją atvyksta kruiziniais laivais.

Turistinio sezono metu, Alanija aptarnauja apie 1,1 mln. turistų.

Turizmas

Pirmasis šiuolaikinis viešbutis Alanijoje buvo pastatytas 1958 m., o iki 2007 m. miestas turėjo 157 000 viešbučio lovų.

Lankytinos vietos:

  • Damlato urvas
  • Vienintelė išlikusi turkų seldžiukų tvirtovė pasaulyje – Alanijos tvirtovė
  • Kizil Kulė (Raudonasis bokštas)
  • Alanijos uostas
  • Archeologinių radinių muziejus
  • Alanijos senamiestis

Transportas

Turkijos greitkelis D400 iš Antalijos, centriniu Alanijos Atatiurko bulvaru, tęsiasi į rytus link Mersino. Kelias D695 iš Ankaros, 41 km į vakarus nuo miesto, prie Sidės jungiasi su D400 keliu. Tarptautinis Antalijos oro uostas yra už 120 km. Antalijos provincijoje geležinkelių nėra.

Alanijos uoste yra kruizinių laivų prieplauka, o sezoniniai keltai ir laivai plaukia į šiaurės Kipro turkiškąją dalį – Kirėniją. Į vakarus nuo miesto centro yra Alanijos jachtų uostas, kuris pradėjo veikti 2008 m.

Sportas

FK „Alanyaspor“ (futbolas)

Miestų partnerystė

Alanija yra užmezgusi partnerystės ryšius su aštuoniais pasaulio miestais, septyni iš jų priklauso ES. 2006 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Trakais.[17] Glaudžiausi ryšiai yra palaikomi su Nea Ionia. Čia gyvena daug Alanijos krikščionių persikėlusių po 1923 m. Lozanos sutarties.

  • Graikija Nea Ionia, Graikija
  • Vokietija Gladbekas, Vokietija
  • Lenkija Vodzislavo Slonskas, Lenkija
  • Austrija Švechatas, Austrija
  • Kinijos LR Fušunas, Kinija
  • Latvija Talsai, Latvija
  • Lietuva Trakai, Lietuva
  • Vengrija Kestelai, Vengrija
  • Lietuva Šilutė, Lietuva

Išnašos

↑ „UNESCO pretendentų sąrašas“. Alanija, Turkija. UNESCO. Nuoroda tikrinta 2008 08 29.
↑ (1989) The Medici-Lazara Map of Alanya. British Institute at Ankara. Tikrinta 2008 08 29.
↑ Yetkin, Haşim (1990). Atatiurko vizitas į Alaniją. Antalija: Yetkin Dağitim. Tikrinta 2008 08 29.
↑ Antikinės Graikijos keliautojas Skylaksas
↑ „Išlikę viduramžių užrašai ant Alanijos sienų“. Turkish Daily News. 2005 m. spalio 10 d. Nuoroda tikrinta 2008 09 02.
↑ „Roma, Pamfilija ir Kilikija 133–70 m. pr. m. e.“. The Journal of Roman Studies. 1976 m. Nuoroda tikrinta 2008 09 02.
↑ „Kilikijos istorija“. Sirkeli Höyük, Exploring an Hittite City in Ancient Cilicia. Nuoroda tikrinta 2008 09 02.
↑ Katalikų Enciklopedija (1913 m.)/Coracesium
↑ „Alâiye Beyligi (Turkų kalba)“. Selçuklu Tarihi. 2001 m. vasario 17 d. Nuoroda tikrinta 2008 09 02.
↑ Europa tarpukario metais
↑ „ALANYA BELEDİYESİ“. Hakları, Telif. 2002 m. Nuoroda tikrinta 2008 09 03.
↑ „Žemės ekoregionai“. Laukinės gamtos pasaulio fondas. National Geographic. Nuoroda tikrinta 2008 09 01.
↑ Damlato urvas
↑ Alanija, Kleopatros paplūdimys
↑ „Turkijos statistikos metinis leidinys“ (PDF). Valstybinis Statistikos Institutas. 2004. Nuoroda tikrinta 2008-08-28.
↑ „Antalija pritraukia uosto investitorius“. Turkish Daily News 2007 gruodžio 28 d. Nuoroda tikrinta 2008 08 29.
↑ „2008-05-29 Vaikų dienos Alanijoje“. Trakų rajono savivaldybė. 2008. Nuoroda tikrinta 2008-08-28.